Karo paveldo centras

Apsemto užnugario kaponieriaus iškilimas į dienos šviesą

2011, March 26

Yra tokia graži legenda apie senovinę pilį, piktosios raganos burtų dėka atsidūrusią ežero dugne… Prieš du metus šią legendą buvo galima pritaikyti pasakojant apie VII forto užnugario kaponierių. Na, tik gal ne taip romantiškai tai atrodė. Tiesa ta, kad jis skendėjo šiukšlėse, dumble ir vandenyje.

Drenažas yra gyvybiškai svarbus fortifikacijos elementas, ypatingai Lietuvoje, kur lietingas klimatas, o gruntiniai vandenys yra pačiame žemės paviršiuje ir pavasariniai potvyniai vyksta kiekvienais metais. Reikėjo imtis specialių veiksmų norint apsaugoti statinius nuo drėgmės, nes storas žemės sluoksnis virš pastato sugerdavo didelius vandens kiekius, kurių neturėjo būti nei kareivinėse, nei šaudmenų sandėliuose. Kiekviename Kauno tvirtovės forte buvo įrengta sudėtinga drenažo ir vėdinimo sistema, susidedanti iš daugelio mūrinių šulinių, sujungtų keramikiniais vamzdžiais į bendrą nuotėkų sistemą, iš kur vanduo specialiuoju kolektoriumi buvo nuvedamas už forto ribų.

Kad forto drenažo sistema puikiai veikė, buvo prižiūrima ir eksploatuojama iki pat XX amžiaus vidurio, mes sužinojome tvarkydami šulinius – nebuvo jokio kito, tik sovietinis kultūrinis sluoksnis. Tikriausiai nuo tos dienos, kai forte pradėjo šeimininkauti Vojentorgo kariškiai („vojentorgais“ vadinami specialūs kariniai daliniai, kurių prekyvietės būdavo įsikūrusios kariniuose daliniuose), drenažo sistema buvo užmiršta. Laikui bėgant šuliniai užpilti šiukšlėmis, senieji keramikiniai vamzdžiai sugadinti. Dar vėliau buvo užpiltas pagrindinis vandens išbėgimo šulinys, o tai lėmė, kad vanduo, neturėdamas kur išbėgti, pradėjo kauptis forto grioviuose.

Po kelių metų ežeriukais pavirto gynybinis griovys palei dabartinį Sukilėlių prospektą, o forto užnugaryje stovintis kaponierius atsidūrė pačiame ežero dugne. Nesuprasdami savo klaidos bei jos žalos dydžio, kariškiai ir vietiniai gyventojai teršė užtvindytus griovius šiukšlėmis, žemėmis bei statybinėmis atliekomis, todėl vanduo vis kilo ir kilo tol, kol pradėjo skverbtis į pastatus.

Prieš du metus forto kareivinėse tvyrodavo 90% drėgmė, sienos buvo padengtos storu pelėsių sluoksniu. Pavargę kovoti su nematomu priešu, fortą paliko paskutiniai jo šeimininkai – savanoriai. Jie nežinojo tikrosios forto drenažo sistemos pažeidimo priežasties, todėl vienas kitam pasakojo gandus apie neva dar prieš šimtą metų VII forto gynėjų užsuktas sklendes ar susprogdintus požeminius šliuzus, kurių buvimo vietos niekam nėra žinomos.

Tai, kad forto drenažą reikia tvarkyti pirmiausiai, tapo aišku jau nuo pat pradžių. Tačiau tai nebuvo lengva užduotis – nė vienas iš dvidešimties forte esančių šulinių nebuvo matomas. Jie slėpėsi giliai po asfaltu, žemėmis ar šiukšlėmis. Pagrindinė išbėgimo kolektoriaus vieta taip pat buvo neaiški. Nepaisant to, diena po dienos forte buvo aptinkami ir išvalomi šuliniai, pravalomi drenažiniai vamzdynai. Tuo pačiu  buvo vykdytas analogų Lietuvos istorijos paminklų restauravime neturintis darbas – išbėgimo kolektoriaus, o kartu ir VII forto puskaponieriaus atkasimas.

VII forto senasis įvažiavimas – du užnugario kaponieriaus statiniai – buvo laikomi išnykusiais, ir tai visai normalu – jų vietoje buvo ežeras. Forto inventorizacijos metu į dvi iš po vandens išlindusias apžėlusias kalvas niekas nekreipė dėmesio. Pirmoji mintis, kad pastatai išliko, tik yra užkasti žemėmis ir užpilti vandeniu bei dumblu, atsirado po XPRO komandos narų apsilankymo šio ežero dugne. Profesionalių nardytojų dėka buvo sudarytas aptiktų statinių brėžinys, visiškai atitinkantis archyvinį kaponieriaus planą. Sprendimas atkuri istorinę tiesą ir„iškelti“ kaponierių į žemės paviršių buvo drąsus tiek techniškai, tiek morališkai. Didžiuliai kiekiai vandens (ežero gylis siekė 4 metrus, o ilgis – apie 200 metrų), brangūs žemės kasimo darbai (žemėmis ir šiukšlėmis buvo užpiltas senasis forto kelias ir griovio atkarpa, bendras iškastos bei išvežtos žemės keikis sudarė apie 1000 kubinių metrų) – kildavo rimtų abejonių, ar pavyks įgyvendinti šį projektą, ar neverta pakankamai dideles lėšas skirti kitam tikslui – pavyzdžiui įsigyti istorinių eksponatų?

Sprendimą padėjo priimti nuostata, kad būnant viename forto kampe, neišeinant iš jo kareivinių bei neskiriant tinkamo dėmesio kiekvienai jo daliai, nesvarbu kokia jos funkcija ar naudingumas būtų, viso forto sutvarkyti neišeis. Juk mes stiprūs būtent tuo, kad turime fortą, todėl būsimajame mūsų muziejuje fortas turi būti ir bus svarbiausias eksponatas, visas dėmesys – jam. Su šia mintimi į ežero dugną buvo įmestas naujutėlis „Metabo“ firmos siurblys, o iki artimiausio drenažinio šulinio nutiesta pusės kilometro ilgio gaisrinė žarna. Vanduo pajudėjo…

„Kiekvieną dieną ateidamas į fortą, aš skaičiuodavau iš po vandens iškylančias plytas – per parą nusisiurbdavo 5 centimetrai vandens, tačiau jei tą dieną lijo – vandens lygio pokyčių nebuvo“ – pasakojo Karo paveldo centro direktorius Vladimir Orlov. Diena po dienos, savaitė po savaitės… vandens lygis mažėjo, didėjo nusiurbimo tempai – „ežeras“ suskilo į keletą dvokiančių ežerėlių. Vaizdas ežero dugne buvo baisus. Po švariai atrodančiu vandeniu slėpėsi „visos žmonijos“ nuodėmės: automobilių padangos, metalinės bačkos ir t.t. Tapo aišku, kad nuo stačių šlaitų kariškiai bei šalia esantys kaimynai rideno visokiausią šlamštą ir taip galėjo nesirūpinti jo utilizavimu ar išvežimu. Po vandens nusiurbimo ežeras pavirto į didžiulį tepalu smirdintį sąvartyną. Ekskavatoriaus pagalba visa ši dvokianti subtancija buvo išvežta į jai skirtą vietą – sąvartyną.

Ir tada atėjo ta lemtinga diena, kai ekskavatoriaus kaušas užkabino kažką kietą. Atkasus daugiau, į  paviršių išlindo dekoratyvinio raudono mūro ornamentas – išbėgimo šulinio pagrindas. Visą šį laiką mes dirbome be jokios garantijos, kad senasis šulinys veiks, kad keramikinis už forto ribų nutiestas vamzdis nėra sugadintas sovietmečiu – virš jo stovėjo mūriniai pastatai, buvo nuvestos Algirdo gatvės komunikacijos, netoliese stovėjo du daugiaaukščiai. Tačiau stebuklas įvyko – į vamzdį savitaka pradėjo bėgti vanduo!

Išlindęs į paviršių dekoratyvinio raudono mūro ornamentas – išbėgimo šulinio pagrindas

Prabėgo vieneri metai. Ežeriukas buvo panaikintas, pelkės vanduo subėgo į drenažą, taip sausėjo forto teritorija. Tačiau iki projekto pabaigos dar buvo toli. Abu kaponieriaus statiniai buvo pripildyti vandens, nes visas paviršinis vanduo bėgo pro jų ambrazūras. Šią žiemą buvo pastatyta atraminė sienelė, sutvirtinanti aukštą šlaitą, atkasta senoji drenažinė kiuvietė, paklotas drenažinis vamzdis kaponieriaus gale – sudarytos sąlygos vieno iš dviejų pastatų galutiniam nusausinimui ir išvalymui. Gausus Lietuvos kultūros paveldo objetų sąrašas pasipildys dar vienu objektu – užnugario kaponierius bus rodomas forto lankytojams.