Kauno VII forto memorialinis maršrutas
2010, December 21Kauno tvirtovės VII fortas po 1918 m. Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo bei vokiečių kariuomenės pasitraukimo iš Lietuvos kurį laiką buvo naudojamas Kauno tvirtovės geležies rinkimo kuopos dislokacijai, vėliau čia įsikūrė Lietuvos valstybės archyvas. 1940 metais archyvas perkeltas į Pažaislio vienuolyną, o VII forte įsikūrė RKKA kariuomenės 29-asis pionierių batalionas.
Prasidėjus Antram Pasauliniam karui Lietuvos teritorijoje, karinis dalinys paliko fortą. Vermachto kariuomenės daliniai fortu nesusidomėjo – Kaune buvo pakankamai kitų gerų kareivinių. VII fortas, išsidėstęs arčiausiai Kauno centro, liko Vermachto kariuomenės nenaudojamas, galbūt dėl to jį pasirinko SS operatyvinio būrio 1b vadas SS oberšturmfiureris Erich Ehrlinger, kuris Kaune buvo atsakingas už masinius žydų areštus ir žudynes.
Pirmoji Kaune žydų koncentracijos stovykla buvo įkurta VII forte 1941 metų liepos 1 dieną, t.y. vos praėjus savaitei po Kauno okupacijos. Vokiečių saugumo policijos (SD) A operatyvinės grupės 3-jo būrio vado SS štandartenfiurerio K. Jagerio ataskaitose nedviprasmiškai nurodoma, kad jo įsakymu pagalbiniai policijos daliniai VII forte kalino ir naikino žydų tautybės kauniečius. 1941 metų liepos 4 d. forte buvo sušaudyti 463 žydai, liepos 6 d. – 2514 žydai. Po šių žudynių forte dar buvo likę 1500 žydų, kurių likimas buvo tragiškas.
Masinių žudynių faktas VII forte įrodomas ne tik archyviniais dokumentais, bet ir liudininkų parodymais. Vermachto kariuomenės medicininės tarnybos karininkas, 1941 metų vasarą gyvenęs šalia VII forto, paliko tokius atsiminimus:
About 150 m from my quarters there was a fort. Looking at the map I think it must have been Fort Vll, although up to now I had always thought that there was only one fort in Kovno. From our quarters my mates and I heard shots during the night. The next day and the days after that we went to investigate the matter, climbed on to the ramparts of the fort and saw a crowd of people below us guarded by armed SS or SD men.
The guards were all German – there were no Lithuanians. During one of these visits the technical inspector, whose name I do not remember, took these pictures with his camera. At that time we didn’t see any shootings during the day. We heard that these shootings took place at night. During the day the people – men, women and children – were brought from Kovno to this fort. If I remember correctly they were all Jews, at least they were the only ones that were talked about.
The bodies were thrown into a large crater that had a diameter of 15m and was, I should think, about 3-4 meters deep. Each layer of bodies was covered with chloride of lime. People used to say that the next group of Jews always had to throw the last lot to be shot into the crater and cover them with sand. I only went up to this crater once but couldn’t see any bodies because everything was covered with sand.
On one of my wanderings through the fort I lost my way as I was not sure where the entrances were. On this occasion a Jewish woman of about thirty ran across my path. She had been shot through both cheeks and the wounds had swollen up considerably. Seeing the red – cross on my armband she begged me for a bandage, which I wanted to give her.
I was just busy getting the pack of dressings I’d brought with me out of my jacket when an SS or SD guard with a rifle came up to me and told me to make myself scarce, saying that the Jewess had no further need of a pack of dressings. The Jewish woman was then pushed back by the uniformed German.
I was very shaken by this experience and told my colleagues about it – they were shaken too. It would have been pointless and dangerous for me to have disobeyed the SS man – they were very ruthless. He threatened to shoot me down if I didn’t get on my way. During my visits to the fort I estimate I saw at least 2,000 people of different ages, both male and female, who were all destined to be shot and indeed certainly were.
Remiantis įvairiais dokumentiniais šaltiniais įrodytas apie 3 000 žydų nužudymas VII forte. Vėliau žudynės buvo perkeltos į kitus tvirtovės fortus, o koncentracijos kalėjimo steigimo čia buvo atsisakyta – jis buvo įkurtas atokiau išsidėstytame IX forte, kur buvo perkelti likę VII forto kaliniai. VII forte nužudytų žmonių palaikai buvo užkasti forto teritorijoje ir šalia jo.
Nežiūrint į tai, kad VII forte buvo įvykdytos pirmosios organizuotos masinės žydų žudynės Lietuvoje bei čia buvo negarbingai užkastas didelis palaikų skaičius, tam tikros aplinkybės neleido tragiškų šio forto istorijos įvykių garbingai išsaugoti žmonių atmintyje. Nuo 1944 metų forte įsikūrė RKKA kariuomenės inžinierių dalinys, vėliau – karo prekybos tiekimo bazė. Nepaisant Kauno žydų bendruomenės pastangų 1948 metais, griežti karinio miestelio režimo reikalavimai bei sovietinės valdžios nenoras akcentuoti nacionalinį klausimą neleido tinkamai sutvarkyti VII forto bei jo teritorijoje esančių palaidojimo vietų. Ilgos valdžios ir žydų bendruomenės derybos baigėsi nedidelio paminklo pastatymu kairiajame VII forto kampe, palaikų buvimo bei žudynių įvykdymo vietos buvo paliktos be priežiūros.
Dabartinė žmonių naikinimo bei palaikų buvimo vietų būklė VII forte
Iki šiol nėra tiksliai žinomos visos žmonių sušaudymo bei palaikų užkasimo vietos VII forte. Įvairūs šaltiniai nurodo tris skirtingas vietas forto teritorijoje, bet nė viena iš jų negalėtų sutalpinti visų nužudytųjų palaikų. Remiantis šia informacija galima teigti, kad palaikai buvo užkasami skirtingose vietose ir šis veiksmas buvo spontaniškas. Analogiška situacija susidaro ir su sušaudymų vietomis – forte aptiktos mažiausiai keturios vietos, kuriose matyti intensyvaus šaudymo pėdsakai (sienų plytos pažeistos kulkomis, mūre užstrigusios kulkų šerdys ir pan.) Atsižvelgiant į tai, kad forto teritorijoje niekada nebuvo dislokuoti koviniai kariuomenės daliniai, o ilgiausiai forte išbuvusios karinės prekybos bazės personalas nebuvo ginkluotas jokiais ginklais, šias vietas galima laikyti potencialiomis žudynių vietomis.
Visos vietos, kuriose gali būti aptikti žmonių palaikai, kelis dešimtmečius nebuvo naudojamos ūkinei ar kitokiai veiklai, todėl yra gausiai apaugę savaiminiais želdiniais, užversti šiukšlėmis, dalis vietų užtvindyta. Galimos žmonių šaudymo vietos užpiltos žemėmis bei šiukšlėmis arba užstatytos menkaverčiais griūvančiais statiniais. Dėl savaiminių želdinių gausos šių vietų lankymas yra problematiškas.
Problemos analizė ir galimi sprendimai
Antrojo pasaulinio karo metais nacių įvykdytomis žudynėmis VII forto teritorijoje Kaune prasidėjo žydų tautybės Lietuvos ir kitų Europos šalių civilių gyventojų organizuotas ir masinis naikinimas. Šio nusikaltimo pėdsakai – palaikų buvimo vietos bei žmonių šaudymo vietos – yra išlikusios, tačiau dabartinė jų būklė neatitinka net minimalių žuvusiųjų pagerbimo reikalavimų. Dėl šios priežasties visuomenė mažai žino apie čia įvykusią tragediją, o neonacistinių bei antisemitinių pažiūrų šaltiniai teigia, kad čia buvo nužudyta gerokai mažiau žmonių arba kad šių žudynių iš viso nebuvo.
Siekiant pagerbti čia žuvusius žmones, suteikti palaikų buvimo vietoms atitinkamą statusą bei sudaryti galimybę naudoti forto teritoriją ekskursijoms, minėjimams, atminimo renginiams ir t. t., būtina padaryti šiuos darbus:
1. Surinkti mokslinę informaciją apie VII forte vykusias žudynes Lietuvos ir užsienio šalių archyvuose bei kituose publikuotuose šaltiniuose, susisteminti surinktą medžiagą bei publikuoti ją leidinio, interneto svetainės bei edukacinio dokumentinio filmo pavidalu;
2. Atlikti žvalgomuosius archeologinius tyrimus forto teritorijoje siekiant nustatyti palaikų buvimo vietas bei jų ribas. Archeologinių tyrimų medžiagą reikia pateikti Kultūros paveldo departamentui, kuris teisiškai nustatyti palaikų buvimo vietoms atitinkamą apsaugos nuo fizinio poveikio režimą;
3. Parengti VII forto dalies, kurioje aptikti žuvusiųjų palaikai bei yra žudymo vietos, techninį projektą, kuris numatytų šiuos darbus: sutvarkyti forto teritorijoje savaiminius želdinius, nugriauti avarinius statinius, regeneruoti takelius ir kelius, įrengti priėjimus prie svarbių vietų ir kitus infrastruktūros elementus (automobilių aikštelę, drenažą, apšvietimą).
4. Įgyvendinti techniniame projekte apibrėžtus darbus, forto teritorijoje įrengti turistinį maršrutą su pažymėtomis žudymų bei palaikų buvimo vietomis (taip pat parengti informacines lenteles, turistinį lankstinuką, medžiagą gidams)
5. Siekiant maksimalios informacijos sklaidos projekto rezultatus pristatyti mokykloms, turizmo centrams, savivaldos institucijoms, religinėms bendruomenėms, užsienio institucijoms.
Išvados
Įgyvendinus šį projektą 1941 metų įvykiai forte bus moksliškai ištirti bei pristatyti visuomenei, o VII forto teritorijoje esantys istoriniai nusikaltimų pėdsakai – žmonių šaudymų bei palaikų buvimo vietos – įgaus memorialinį statusą, bus apsaugotos nuo neleistino poveikio ateityje bei integruotos į kultūrinį gyvenimą.
